Skyriaus tikslas - kaupti kalnų floros kolekciją pritaikytą pažintiniams, švietėjiškiems poreikiams, vykdyti augalų vertinimą ir mokslinius tyrimus.
Skyriaus sudėtis. Nedideliame alpinariumo kolekciniame plote ir eksperimentiniame lauke bei inspektuose auginami 1490 sumedėjusių ir žolinių augalų pavyzdžiai, iš kurių 1147 rūšių ir 343 veislių atstovai, priklausantys 86 šeimoms. Kolekcijoje augalai reprezentuoja skirtingus geografinius regionus, atskiruose plotuose auginami augalai iš Europos, Azijos, Amerikos kalnynų, Tolimųjų Rytų regiono. Gausiausios šeimos: astrinių (Asteraceae) – 122 rūšių ir veislių atstovai, storalapinių (Crassulaceae) – 135, vėdryninių (Ranunculaceae) – 97, gvazdikinių (Caryophyllaceae) – 82, notrelinių (Lamiaceae) – 81, raktažolinių (Primulaceae) – 69, katilėlinių (Campanulaceae) – 63, bastutinių (Brassicaceae) – 62. Gausiausios rūšimis šios gentys: uolaskėlės (Saxifraga), genciono (Gentiana), katilėlio (Campanula), šiloko (Sedum), šilagėlės (Pulsatilla). Kolekcijoje auginama šilropės, šiloko, uolaskėlės įvairiausių veislių atstovai. Atskirame plote šiauriniame kalnelio šlaite kaupiama paparčių kolekciją, kurioje auginama per 40 rūšių ir veislių paparčiai. Gausiausios šeimos Athyriaceae, Driopteridaceae. Auginami ir Lietuvos floros atstovai: mūrinė kalnarūtė, šerinė kalnarūtė, skiauterinis papartis, paprastasis blužniapapartis, trikampis tikrapapartis ir kt.
Skyriaus augalų kilmė. Dauguma kolekcinių augalų išauginti iš sėklų, kurios buvo gautos bendradarbiaujant su pasaulio botanikos sodais, vykdant sėklų mainus. Botanikos sodas bendradarbiauja su Austrijos, Italijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos, Čekijos, Kanados, Norvegijos, Švedijos botanikos sodais turinčiais kalninių augalų kolekcijas. Dauguma pasaulio alpinių botanikos sodų įsikūrusių kalnuose įtraukia į sėklų katalogus ir laukinėse buveinėse surinktas sėklas. Siekiame formuoti kokybišką kalninių augalų kolekciją, dėl to užsakome augalų sėklas, rinktas natūraliose buveinėse. Daugiausia auginame Europos kalnų floros atstovų. Augalai kolekcijai parenkami atsižvelgiant į augalo dekoratyvumą, kilmės vietą, rūšies gausumą, naudingąsias savybes. Vertiname bendradarbiavimą ir su augalų kolekcininkais. Jų dovanoti augalai papildo mūsų kolekciją.
Sąlygos skyriuje. Kalnų augalai auginami alpinariume ir inspektuose. Alpinariumas įrengtas dirbtinėje kalvoje užima 7,5 aro. Kalnų žolinė flora nulemta vertikalaus zoniškumo besikeičiančių klimato sąlygų ir sudėtingų augimo sąlygų, pasižymi didele morfologine įvairove (gausu tankiakerių, visžalių, žemaūgių, sudarančių skroteles, storalapių, pūkuotais, odiškais lapais augalų). Dėl fizinių-geografinių barjerų ribojančių augalų paplitimą, kalnuose gana daug endeminių ir retų rūšių. Dėl to daugelio alpinių rūšių auginimas yra specifinis, reikia sukurti panašias kaip kalnuose ekologines sąlygas. Vienoms rūšims reikalingas kalkingas dirvožemis, kitoms atvirkščiai – rūgštesnis. Skiriasi drėgmės, apšvietimo poreikiai. Dalis mūsų kolekcinių augalų auginami inspektuose, tik taip galime užtikrinti kai kurių augalų, ypač aukštikalnių rūšių, išgyvenimą sode.
Įdomesni augalai. Didelė kalnų augalų įvairovė, nulėmė jų populiarumą visame pasaulyje. Įvairiose šalyse veikia alpinių augalų augintojų draugijos, vienijančios kalnų augalų augintojus, mėgėjus. Mūsų kolekcijoje taip pat daug vertingų rūšių stebinančių ne tik dekoratyvumu, bet ir unikaliomis savybėmis kurios apipintos legendomis. Keletą iš jų pristatome:
Alpinė liūtpėdė --- Geltonasis gencijonas
Alpinė liūtpėdė (Leontopodium alpinum), dažnai vadinama edelveisu, auga Europos kalnuose 1800– 3000 m aukštyje, mėgsta kalkingą dirvožemį. Šio augalo populiarumą nulėmė sidabriški žiedynai, kurie ne tiek dekoratyvūs, kiek įdomūs. Ne tik žiedynas, bet ir visas augalas apaugęs minkštais tankiais plaukeliais, todėl augalas įgauna pilkšvą atspalvį. Alpinė liūtpėdė žinomiausias, apdainuotas Alpių kalnų, alpinizmo simbolis, kai kurių šalių nacionalinė gėlė. Legendos byloja, kad jaunuoliai išsiruošdavo į kalnus ieškoti edelveisų, kad padovanotų mylimosioms, kaip amžinos meilės simbolį.
Geltonasis gencijonas (Gentiana lutea). Vadinamas karčiąja šaknimi. Gencijono vardas kilęs nuo Ilyrijos karaliaus Gencijaus, kuris 500 m. pr. Kr. pirmasis gydė žmones gencijonu maro metais. Aukščiausias iš gencijonų, augantis centrinėje ir pietinėje Europos dalyje. Retkarčiais žiedynstiebiai gali išaugti iki 2 m aukščio. Manoma, kad geltonasis gencijonas buvo pirma gencijonų rūšis, pradėta auginti soduose. Kaip vaistinė žaliava naudojami gencijonų šakniastiebiai ir šaknys, kurie turi tonizuojančio kartumyno.
Vienasėklė efedra --- Ilgalapė morina
Efedros reliktiniai augalai – spygliuočių protėviai, pergyvenę ledynmečius ir gyvuojantys šiandien. Vienasėklė efedra (Ephedra monosperma) – viena gražiausių rūšių efedros gentyje. Paplitusi nuo Kinijos iki Sibiro, auga kalnų šlaituose, sausose vietose. Žemaūgiai, tankūs, stiprūs krūmokšniai užauga iki 20 cm aukščio. Stiebai nariuoti, žali, panašūs į asiūklių. Vieni keisčiausių organų yra lapai. Jie smulkučiai, žvyniški, nesugeba asimiliuoti. Ryškiai raudoname, sultingame, iki 6–9 mm skersmens vaisiuje subręsta tik viena sėkla. Bręstančios sėklos apsuptos mėsingo dangalo, kuris sunokęs būna oranžinės, raudonos spalvos ir labai primena uogą. Efedros – vieni iš seniausių žinomų vaistinių augalų. Efedrino ekstraktas naudojamas tradicinėje medicinoje Kinijoje ir Japonijoje. Mongolijoje iš džiovintų šios rūšies augalų sėklų ruošiama arbata, kuri maišoma su baltąja arbata ar vaistažolėmis.
Ilgalapė morina (Morina longifolia) – gamtoje auga Himalajų kalnuose, 3000–4000 m aukštyje. Morina pavadinta sodininko, gamtos tyrinėtojo, prancūzo R. Morino garbei. Augalas soduose auginamas nuo 1839 metų. Žydinti morina dekoratyvumu lenkia daugelį augalų. Smulkūs, balti žiedeliai susitelkę įspūdinguose žiedynuose, kurie išsidėstę menturiuose. Vos išsiskleidę žiedai būna balti, vėliau rausvėja. Rausvumas intensyvėja iki raudonumo. Rausvėja tik tada, kai apdulkina žiedą vabzdžiai. Augalo stiebai, lapai ir žiedai buvo naudojami Tibeto medicinoje, žolė yra salstelėjusio skonio ir naudinga virškinimo sutrikimams šalinti. Palietus ar patrynus lapus juntamas malonus citrusinis kvapas. Žiedai taip pat kvapūs. Jų aromatas ypač sustiprėja naktį. O iš augalo šaknų išskiriamas eterinis aliejus, kuris naudojamas smilkalams gaminti. Sakoma, kad dėl šio kvapo sodo kenkėjai nemėgsta morinų.
Šakotoji azorelė --- Ežinis gvazdikas
Šakotoji azorelė (Azorella trifurcata) paplitusi Pietų Amerikoje (Čilėje, Argentinoje). Vienas iš efektyviausių kiliminių augalų. Užauga iki 10 cm aukščio. Sudaro labai standų, tankiakerį žalią kilimą. Maži, gelsvi žiedai skleidžiasi birželio, liepos mėn. Auga tik visiškoje saulėkaitoje, susitelkę į tankius kerus, kad mažiau prarastų šilumos. Auginamas lengvame, smėlingame dirvožemyje. Šaknys valgomos.
Ežinis gvazdikas (Dianthus erinaceus var. alpinus) paplitęs Mažojoje Azijoje, Turkijos kalnuose. Augalas turi tipišką, dailų pagalvėlės formos kerą. Lapai dygūs, siauri, visžaliai, pilkšvo atspalvio. Augalas žemaūgis, 10–15 cm, tačiau plačiai keroja. Žydėjimas nėra gausus. Žydi pavieniais, smulkiais rožiniais žiedeliais tarp lapų. Idealus augalas saulėtoms, šiltoms vietoms, sausiems alpinariumams. Tai lėtai augantys augalai, ilgaamžiai. Nemėgsta drėgmės pertekliaus.
Pūkvijos (Eriogonum) – išskirtinai Šiaurės Amerikos augalai. Dažniausiai žemi krūmokšniai arba daugiamečiai žoliniai augalai idealiai tinkantys alpinariumams. Garsus sodininkas, Grahamas. Nichollsas 2002 metais išleistoje knygoje “Alpine plants of North America” išsamiai aprašo tinkamas soduose auginti 43 pūkvijos rūšis. Rūšys skiriasi ne tik žiedynų, žiedų dydžiu, spalvomis (gelsvo, rausvo, geltono atspalvio), bet ir lapų įvairove. Vienų rūšių žali, apskriti, odiški, kitų siauri ar tankiai padengti plaukeliais arba sidabriški, pilkšvi lapai. Dauguma rūšių formuoja žemus dailius tankius kupstelius. Lapai visžaliai. Mūsų Botanikos sode auginamos šios pūkvijų rūšys: Eriogonum umbellatum, E. heracleoides, E. brevicaule var. nanum, E. niveum, E. compositum, E. jamesii, E. subalpinum. E. allenii išsiskiria platesniais ovališkais lapais, geltonais žiedais, kurie labai vilioja bites, drugelius. Verta auginti dėl ilgo žydėjimo, paprastos priežiūros, pakantumo žiemos šalčiams.
Eriogonum umbelatum var. bahiiforme
Rekomenduojamas lankymo metas. Kalniniai augalai prabunda anksti pavasarį, o pavieniai augalai pradeda žydėti, kai dar sode lankytojų mažai – kovo mėnesį. Tačiau daugiausia žiedų gegužės–birželio mėnesiais. Vasarai įpusėjus žiedų sumažėja, tačiau alpinariume galime pasigrožėti tankiais kereliais želiančiais, pagalvėliniais augalais, jų įvairove. Kero formos, lapijos įvairovė ne mažiau žavi, nei žiedai. Dauguma augalų yra visžaliai, todėl rudeniop alpinariumą taip pat verta aplankyti ir pasigrožėti besikeičiančiomis spalvomis.
Trumpa istorija. Mintis sukurti alpinį sodą kilo 2000-siais metais tuomet Botanikos sodui vadovavusiai direktorei prof. Vidai Motiekaitytei. Sode, dirbtinėje kalvoje, buvo pradėtas formuoti alpinariumas, suguldyti pirmieji akmenys, o po metų pasodinti pirmieji augalai. Nuo 2001 metų šios kolekcijos vystymas buvo patikėtas tuomet pradėjusiai sode dirbti botanikei Rimantai Vainorienei. Ir šiandien šis procesas vis dar tęsiasi, kolekciją kasmet po truputį plečiame, atnaujiname. Neseniai įrengėme skaldyto dolomito ekspoziciją sukulentiniams augalams. Tokių akmenų tarpuose gerai tarpsta šilokai, šilropės, uolaskėlės, tenkiakeriai gvazdikai ir kiti kalkiamėgiai augalai. Alpinariumo šlaite naujuose inspektuose, auginame drėgmės pertekliui jautrias smulkias kalnų rūšis.
Skyriaus rėmėjai. Eilę metų privatūs asmenys rėmė alpinariumo plėtrą, rengimą medžiagomis, dovanojo akmenų, dolomito, durpių, smėlio. Vertingais augalais kasmet skyrių remia ir mūsų bičiuliai - gėlininkystės ūkis ,,Berzini" iš Latvijos. Graži draugystė užsimezgė ir tęsiasi su gėlininkais Genovaite Pociūliene, Rasa Miceikiene.
Skyrių kuruoja mokslo darbuotoja dr. Rimanta Vainorienė, el.p.:
