Profesorė, mokslų daktarė R. Bilbokaitė: „Investicija į vaikų švietimą duoda didžiausius dividendus“

 

Sėkmingam vaiko vystymuisi, pirmiausia, yra būtina besąlygiška tėvų meilė. Tai – pamatas, kuris leidžia laisvai augti žmogaus asmenybei. Tačiau be meilės, labai svarbu – tėvų ar globėjų indėlis į mažųjų ateitį ir nuoseklus vaiko asmenybės formavimas.

 

„Investicija, duodanti geriausius dividendus – tai investicija į vaiko asmenybės formavimą įvairiapusišku ugdymu. Investicija į vaiko kultūrinę (plačiąja žodžio prasme) edukaciją (neformalų ugdymą) yra giliausia ir prasmingiausia investicija, kuri turi ilgalaikį poveikį ir grąžą visą likusį vaiko gyvenimą“, – sako prof. dr. R. Bilbokaitė.

 

Vilniaus universiteto Šiauliuose direktorė, profesorė, mokslų daktarė sako, kad būtent suaugusieji padeda vaikams išryškinti gebėjimus, atrasti talentus savyje, giliau pažinti pasaulį, kuriame gyvename ir tausoti tai, kas buvo padaryta iki mūsų. Visa tai augina ambicingą asmenybę.

 

„Veikti neformaliose meno, sporto ar gamtinėse veiklose reiškia, kad kai vaikas suaugs, greta jo karjeros ambicijų, jis jausis pilnesne visapusiškesne asmenybe ir sąmoningiau projektuos veiksmus – nedarys, kas nepriimtina. Tai reiškia, kad meno, sporto, gamtos ir kultūros plačiąja prasme pažinimas neformaliose veiklose po truputį ugdo vaikuose gebėjimus stebint aplinką veikti darnoje, kritiškiau įsivertinti savo galimybes bei ribas ir pasirinkti kelią, asmeniškai motyvuojantį, o ne primestą kitų. Todėl ir sakau, kad kuo įvairesnė ir kuo neformalesnė patirtis, tuo daugiau galimybių būti kūrybiškai mąstančiam ateityje“, – neformaliojo ugdymo svarbą pabrėžia prof. dr. Renata Bilbokaitė.

 

Profesorė, mokslų daktarė tikina, kad moksliniai tyrimai bei žymių žmonių gyvenimo pavyzdžiai parodo, kad žmogaus laimę apsrendžia ne statusas visuomenėje ar finansinė sėkmė. Vidiniam laimės pojūčiui itin svarbu yra patirtys ir įvairiapusė savirealizacija. Kitaip sakant – kuo daugiau vaikas turės patirčių, tuo platesnis pasaulio vaizdas bus suformuotas. 

 

„Gyvenimas patiriamas visur. Kol vaikas mažas, tą „visur“ galime sukurti, pasitelkdami kitų profesionalumą. Kuo labiau vaikas artės prie pilnametystės, tuo labiau jo poreikiai bus išreiškiami, todėl ir suaugę turės mažiau galimybių kažką siūlyti. Taigi, rekomendacija būtų tokia – kaip įmanoma anksčiau pradėti neformalų ugdymą. Kodėl tai svarbu? Nes jo metu vaikai turi daugiau laisvės daryti tai, kas jiems patinka, save išreikšti ir tobulinti konkrečius gebėjimus. Žmogų taurina visi papildomi edukacinio pobūdžio dalykai ir veiksniai, esantys už ugdymo institucijų ribų – tai kultūra ir gamta plačiąja prasme“, – sako prof. dr. R. Bilbokaitė.

 

Kiekviena skirtinga veikla formuoja patyrimais grįstą patirtį, kuri augina vaiko asmenybę. Juk pasivaikščiojimai gamtoje, meno paveikslų stebėjimas, knygų skaitymas skatina įsitraukimą, pajautimą ir saviraišką.

 

„Kultūra ir gamta padeda atkurti harmoniją tarp kasdienybės ir ne visada žinomos siekiamybės, nes visi vaikai patiria poreikius, tačiau ne visada tiksliai žino, kokie jie. Taigi, per kultūrą ir gamtą galime išmokti labiau save jausti, suprasti, pažinti“, – tikina prof.dr. Renata Bilbokaitė.

 

Prieš renkantis būrelį, būtina atsižvelgti į vaiko poreikius, pasidomėti, kas jam patiktų, kokias veiklas norėtų išbandyti. Naudinga nuvykti į skirtingas veiklas, o vėliau aptarti, kurios patiko labiausiai. Svarbiausias faktorius renkantis yra vaiko susižavėjimas veikla. Tėvams verta pasidomėti ir neformaliojo ugdymo įstaigų atsiliepimais, nes tai leis susidaryti nuomonę, ar ten vaikui bus komfortiška.

 

„Veiklas reikia atsirinkti prioriteto tvarka: gali nebūti būrelio tame rajone, gali nebūti finansinių galimybių ar gali tuo metu sutapti kiti būreliai – įvairios priežastys, todėl visuomet reikia susidėlioti prioritetus, nes visur suspėti nebus įmanoma. Taip pat būtina pasvarstyti kainos ir kokybės santykį bei pasirinkti labiausiai tinkamą variantą, nes didelių pinigų sąnaudos negarantuoja didelių perspektyvų ateityje – todėl atsisakyti tam tikrų šemos poreikių dėl teoriškai žadamų galimybių nėra prasmės“, – pabrėžia prof. dr. R. Bilbokaitė.

 

 

 

Dažnai šeimoje kyla konfliktai dėl neformaliojo ugdymo veiklų, kai negebama suderinti tėvų ir vaiko norų. Viena iš nesutarimų priežasčių yra tėvų noras iš vaikų per daug reikalauti. 

 

„Dažnai pedagogai ir treneriai pasakoja istorijas, kai tėvai atveda vaikus į būrelius, treniruotes, kitas veiklas, matydami vaiko gabumus ir tikėdamiesi, kad gal bus geras futbolistas ar akvarelistė, pianistas ar orientacininkas. Gerai, kad siekiama idealo, svajojama kartu su vaiku ir tai didina šeimos palaikymą, motyvaciją. Tačiau dažniausia priežastis, dėl kurios didelė dalis vaikų nebenori lankyti neformalių užsiėmimų, yra būtent supratimas, kad norint siekti meistriškumo, teks laikytis griežtų taisyklių ir disciplinos. Reikia stebėti ir klausti vaiko, kaip jis jaučiasi, ką patiria, ko norėtų ir tik tuomet galvoti, ar tiktų „žvaigždės“ likimas“, – sako prof. dr. Renata Bilbokaitė.

 

Profesorė pabrėžia, kad net jei vaikas neturi akivaidžiai išreikšto talento, vis tiek neformalusis ugdymas yra praturtinanti veikla, todėl klaidinga manyti, kad kažkokių veiklų reikia atsisakyti, ypač kai jos teikia malonumą.

 

„Mes turime suprasti, kad, pirma, ne visi turi turėti tokio lygio išreikštus talentus, antra, ne talento turėjimas lemia gyvenime patiriamą laimę ir harmoniją, trečia, visi vaikai kaip gėlės skleidžiasi savo tempu, todėl ir jų gebėjimai gali atsiskleisti vėlesniu laikotarpiu, ketvirta, esmė yra ne talentas – esmė yra pajausti, išbūti ir išreikšti save bei patirti neįtikėtiną kūrybos džiaugsmą, mokytis savikūros nuo mažų dienų. Taigi, jei ir atrodo, kad vaikas „nusidainuoja“ ar „neturi gražaus balso“, reikia prisiminti, kad vaikui kuriame sąlygas patirti, o tai reiškia, kad jei vaikas nori dainuoti – reikia sudaryti galimybes jam dainuoti ir visuomet paskatinti, bei paremti“, – tikina VU Šiaulių akademijos direktorė Renata Bilbokaitė.

 

Profesorė atkreipia dėmesį į vieną dažniausių klaidų – tėvų noras per savo vaikus įgyvendinti savo svajones. Suaugusieji tarsi suprojektuoja savo vaikystės neišsipildžiusias svajones į savo atžalų vaikystę. Problemos čia gali ir nebūti, jei tik vaiko ir tėvų norai sutampa. Bet, kas jei tie norai skiriasi?

 

„Patirtys rodo, kad mes dėl vaikų persistengiame – labai norime nugyventi už du – ir kad jie patirtų, ko mes nepatyrėme, ir mes per juos kompensuojame tai, ko kažkada negavome. Jei kažkas norėjo tapti balerina, nereiškia, kad vaikas norės. Suaugusiųjų noras duoti savo vaikams tai, ko jie neturėjo vaikystėje – labai normalus, tačiau svarbu yra nesudaryti spaudimo atmosferos ir laiku išgirsti bei pastebėti savo vaikus“, – tikina R. Bilbokaitė.

 

Investicija į švietimą ir patirčių kūrimą yra naudinga, bet galiausiai juk svarbiausia – ar vaikas laimingas. Tėvų lūkesčiai visuomet bus atliepti, jei bus einama širdies ir proto sujungimo keliu, neignoruojant vieno ar kito bei derinant suaugusiųjų ir vaiko požiūrius.